Prisvilęs biskvitas, varškė ir tikėjimosi dėsnis

Yra toks tikėjimosi dėsnis. Beje jį sugalvojau šiandien. Jei ko nors, rodos, net pats nepajausdamas  tikiesi, taip būtinai nebus. Taip taip, atrodo, tik ir prieštarauju tiem visiems garsių psichologų dėsniams, kad viskas apie ką galvoji išsipildo, bet kažkotais man jis visai neveikia ir kaip jau sakiau viskas vyksta priešingai. Kaip pavyzdys galėtų būti šiandien keptas biskvitinis pyragas. Nesigavo jis man. Per daug apkepė, neiškilo, žodžiu, visiškas š.. Susinervinau aišku, nes, rodos, viską padariau idealiai.. O štai dabar darausi sau vakarienė ir mąstau ką čia pasidarius. Kaip ir dažniausiai pasiemu puse pakelio varškės ir susimaišau su cukrumi ir grietine. Pamatau ant spintelės nuluptą obuolį ir sumąstau paeksperimentuoji. Įtarkuoju jį į varškės ir gietinės mišinį, užbarstau biški cinamono, ragauju (visdar netikėdama, kad keli produktai ką nors pakeis) ir netikėtai apsidžiaugu, ogi labai skaniai gavos! Na taip, juk visko pasitaiko, sakytum čia tik sutapimas, bet nee, tai man kartojas ir kartojas.. Tikėjais gero vakaro, visa savaite jo laukei, planavai, gavos šnipštas, staiga nusprendei kažkur išgastroliuot, vualia, pats geriausias vakaras per visą mėnesį. Dar kitaip šį dėsnį galėtumėm pavadinti nesitikėk dėsniu, nes kai nieko nesitiki įvykstą tai, ko giliai širdį norėjai. Vat taip vat