Piešti piešti piešti ar ne. Štai kur klausimas
esu pasimetus, nebežinau ar teisingai renkuosi, nežinau ar sudėti visas turimas jėgas ir kopti į tą patį kalną, ar pasirinkti kitą, kurį veikiau pavadinčiau lygumą, nes tai tebūtų gyvenimas be pasiekimų, be ateities, be tikslo. Šią akimirką blogą nuo visko. Norisi viską mest, užmigt ir atsibust vieną gražią dieną be jokių problemų ir visą likusi laiką praleisti rožinių drambliukų pasauly. So mature...

čia norėčiau dabar būti

Venecija. Aplamai Italija, atrodo žavingai. Visą vasaros galą kurpiau planus, kaip ten patekti. Nepavyko. Bet dar svajojų apie tas mažytes, kanalų išraizgiotas gatveles, jaukias kavinukes, gondolas, pilną aikštę nieko nebijančių balandžių,įvairiaspalvius namukus ir įvairiaformius tiltelius, gėlėm apipintus balkonus.. Man nereikia jokių architektūrinių stebuklų ar muziejų, užtektų pajusti Italijos dvasia

Esu pavargus, pikta ir nevalgius. Ir ką čia jau bevalgysi, kaip ir kone kiekvienos merginos varlgiaraštis baigiasi ties 6h, o ir nieko, ko tikrai norėčiau, šaldytuve neradau. Lauke jau šalta, ir pradedi galvoti, kad kuo toliau tuo blogiau.. Aplamai aš šiandien pesimistė, vis galvojų, kad per mažai stengiuosi dėl savo ateities, pradedu galvoti, kad ne viską išsiaiškinau dėl studijų ir gal ne viskas taip paprasta, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Nėra jėgų, nėra net savo mėgiamiems darbams, kaip kūryba, siuvimas. Tenosinori, kad diena greičiau prabėgtų. Keisti ties žmonės, kaip egzistencialistai pastebėjo, jie patys sau prieštarauja. Kasdien kalbą ryt padarysiu tą ir aną, žodžiu laukia rytojaus, ateities, o iš kitos pusės per kiekviena gimtadienį dejuoja kiek paseno. Taip ir aš, bet nieko negaliu sau padaryti. Šiandien jau pagalvojau, kad noriu kalėdų, bet kitą vertus, tai primins, kaip arti jau egzaminai, atostogos nebebus lengvabūdiškos "užmiršk mokslus" savaitės, matysiu ir knygas, ir sąsiuvinius, kiekvieną laisvesnę dienelę.

xo xo, gossip girl

Nesisekė šiandien biški. Ir ašaros ištekėjo visai ne vietoj ir nelaiku. Nesuprantu, kas daros, nemoku valdyti savo emociju, tikrai nemoku, jau ne pirmąkart pastebiu. Užtad šiandien džiugino žinojimas, kad žiūrėsiu pirmąją gossip girl seriją. Taigi įsitaisiau, kaip visada, su skanumynais ir kakava pasilepinti ir 42minutes atsiribojau nuo visų problemų. GG kažkoks pasikeitęs, nebetoks pat, bet visgi toks pat įdomus. Veikiausiai dėl LA. Greičiau trijulė grįžtų į New york'ą, NY šurmuly dėdavosi patys įdomiausi dalykai.

Na o dabar tikriausiai turėčiau eiti siūti suknelės, prižadėjau jau ryt ką nors parodyti mokytojai. Deja, neradau norimos medžiagos ir teko pereiti prie plano B, tai yra pradėti visiškai naują suknelę. Užtad beieškodama medžiagų, radau kremine veliūro maikute. Tiesa, būčiau daug daugiau nusipirkus, nes radau tikrai nemažai dalykėlių, bet turiu vieną teoriją, jei tikrai nežinai ar nori to dalyko, jei bent šiek tiek abejonų kyla - nepirk. Kol kas puikiai pasiteisina

actress

Žiūrėjau, katik mados reidą. Kalbėjo apie tai, kaip kostiumai padeda įsijausti į vaidmenį aktoriams. Visi vienareikšmiškai teigė, kad kostiumai laaabai padeda, suteikia pasitikėjimo savimi. Pagalvojau, kad taip ir gyvenime. Ir lai nesako žmonės, kad rūbai nesvarbu, kad tai tik materialūs dalykai, nuo kurių nepriklauso gyvenimo gerovė ir kokybė. Sakykit, ką norit, bet mano nuomonė rūbai gali visiškai pakeisti žmogų, tiek kitų žmonių akyse, tiek paties savo. Svarbu save įtalpinti į tinkamus ir patinkamus rūbus ir pusė darbo, kuriant savo gyvenimo "vaidmenį" padaryta.

kakava, sumuštiniai su chalva ir Beatos virtuvė. Dabar daugiau ir nenorėčiau

Pavydas. Negi ne jis verčia pasaulį sunktis?

O karmos dėsnis vis dėlto egzistuoja...


Prieš kažkur mėnesį nudžiuginau draugę, su kuria praleidom ir pradirbom kone visą vasarą. Atsiunčiau jai laišką, šokoladą, nuotraukų šūsnį ir panašių prisiminimus keliančių dalykėlių. Šiandien pati gavau laiška. Visiškai netikėtai, visiškai be progos, ir visai nuo kitos draugės tiesa. Žiaaauriai malonus jausmas.

...ir tereikia daryti gerus darbus nesitikint nieko atgal

Like u said - u & me

Prisvilęs biskvitas, varškė ir tikėjimosi dėsnis

Yra toks tikėjimosi dėsnis. Beje jį sugalvojau šiandien. Jei ko nors, rodos, net pats nepajausdamas  tikiesi, taip būtinai nebus. Taip taip, atrodo, tik ir prieštarauju tiem visiems garsių psichologų dėsniams, kad viskas apie ką galvoji išsipildo, bet kažkotais man jis visai neveikia ir kaip jau sakiau viskas vyksta priešingai. Kaip pavyzdys galėtų būti šiandien keptas biskvitinis pyragas. Nesigavo jis man. Per daug apkepė, neiškilo, žodžiu, visiškas š.. Susinervinau aišku, nes, rodos, viską padariau idealiai.. O štai dabar darausi sau vakarienė ir mąstau ką čia pasidarius. Kaip ir dažniausiai pasiemu puse pakelio varškės ir susimaišau su cukrumi ir grietine. Pamatau ant spintelės nuluptą obuolį ir sumąstau paeksperimentuoji. Įtarkuoju jį į varškės ir gietinės mišinį, užbarstau biški cinamono, ragauju (visdar netikėdama, kad keli produktai ką nors pakeis) ir netikėtai apsidžiaugu, ogi labai skaniai gavos! Na taip, juk visko pasitaiko, sakytum čia tik sutapimas, bet nee, tai man kartojas ir kartojas.. Tikėjais gero vakaro, visa savaite jo laukei, planavai, gavos šnipštas, staiga nusprendei kažkur išgastroliuot, vualia, pats geriausias vakaras per visą mėnesį. Dar kitaip šį dėsnį galėtumėm pavadinti nesitikėk dėsniu, nes kai nieko nesitiki įvykstą tai, ko giliai širdį norėjai. Vat taip vat

Šiandien kilo mintis, kad viskas kardinaliai keičiasi, daug kas net nepastebėtai.. Daug ką pati turiu nuspręsti noriu keisti ar ne. Atsakomybė, tai taip primena, kad jau suaugom. Sprendimai mūsų, daug ką lemiantys sprendimai jau mūsų rankose. Ir jau senai savarankiška, ir jau senai mama neberuošia pusryčių ar nesukrauna rūbų į spintą, bet visgi, kaip tik didesnis sprendimas, rodos tik ir ieškai, kas čia tau dabar pasakys/patars,kaip elgtis. Apsidairai, ogi tylu, nyku. Visi jau su savo rūpesčiais. Niekam neįdomu, o ir galutinį sprendimą visvien turėsi priimti pats. Taigi priimu. Nebelaikau matiekos, nors nuo pirmos iki paskutinės klasės mokiausi ją ir tikėjau, kad sugebu tai daryti. 12 klasė įnešė ir proto, ir ryžto pripražinti sau tiesą, kad visgi nemokėjau jos ir visdar nemoku, išmokti galiu, bet suprasti vargu.

Ir štai aš jau visai kitoj vagoj, darau ir planuoju visai kitą nei iki šiol. Laikausi teisias, užsiimu dizainu, kalu istorija ir tobulinu anglų. Nepamirštu pasidžiaugti savaitgaliais. Ir visgi, viskas pasikeitė anksčiau nei tikėjaus, galvojau dar metai, o čia, viskas nepastebimai keičiasi jau dabar

Grįžau. Pertrauka sakyčiau ne trumpa, bet reikėjo, darbų buvo ir taip per kraštus.

Pasiilgau bloginimo, pasiilgau ir blogų skaitymo. Pasiilgau to širdžiai malonaus atsiribojimo, įsigylinimo į savo ir kai kada kitų mintis.

Šiandien pamąsčiau apie gan keista blogo pavadinimą "cukrus". Skamba vaikiškai ir gan nerimtai, bet įsigilinus supratau, kad kitaip mano blogas vadintis ir negalėtų. Tai tobulas pavadinimas man. Ne dėl to, kad esu visokių saldėsių maniakė, ne dėl to, kad gaminti esu pasiryšus tik tai, kas skanu (suprask saldu). Veikiausiai dėl to, kad cukrus man asocijuojasi su maloniausiom akimirkom. Gal visgi kaltas tas potraukis saldūmynams, būtent vakarai su saldainiais ir arbata man labiausiai ir pritinka prie blogo rašymo. Na bet svarbiausia, kad dienoraštis turi atspindėti tik tai kas malonu. Kito rašyti neapsimoka